User:PK2/Baltic languages

From Wikipedia, the free encyclopedia
Not to be confused with Finnic languages or Balti language.

Baltic
EthnicityBalts
Geographic
distribution		Northern Europe
Linguistic classificationIndo-European
Subdivisions
  • Eastern Baltic
  • Western Baltic
ISO 639-2 / 5bat
Linguasphere54= (phylozone)
GlottologNone
east2280  (Eastern Baltic)
prus1238  (Old Prussian)
Distribution of the Baltic tribes c. 1200 AD just before the coming of the Teutonic Order. Baltic territory extended far inland.
File:Baltic hydronyms location map.png
Distribution range of Baltic hydronyms:
  Areas rich in Baltic hydronyms
  Areas where Baltic hydronyms are scarce and some of them questionable

The Baltic languages belong to the Balto-Slavic branch of the Indo-European language family. Baltic languages are spoken by the Balts, mainly in areas extending east and southeast of the Baltic Sea in Northern Europe.

Scholars usually regard them as a single language family divided into two branches: Western Baltic (containing only extinct languages) and Eastern Baltic (containing at least two living languages, Lithuanian, Latvian, and by some counts including Latgalian and Samogitian as separate languages). The range of the Eastern Baltic linguistic influence once possibly reached as far as the Ural Mountains, but this hypothesis has been questioned.[1][2][3]

Old Prussian, a Western Baltic language that became extinct in the 18th century, has possibly retained the most number of properties from Proto-Baltic.[4]

Although related, the Lithuanian, Latvian and, particularly, Old Prussian lexicons differ substantially from one another, and as such they are/were not mutually intelligible. Lack of intelligibility is mainly due to a substantial number of false friends, and different uses and sources of borrowings from their surrounding languages.

Origin of the term and Baltic tribes[edit]

Historical knowledge[edit]

The term 'Baltic' was first used by the German linguist Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann in his book Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert (English: The language of the ancient Prussians explained on their remains) (Berlin, 1845).[5] The term is derived from the name of the Baltic Sea, which may be related to the root balt-, although there are several hypotheses as to the origin of the Baltic name, only one of which relates it to the Baltic root.[6]

Until then, terms like "Latvian" and "Lithuanian" were used instead.[7] The linguists Kazimieras Jaunius and Kazimieras Būga, based on the Aestiorum gentes mentioned in the 1st century work Germania by the Roman historian Tacitus, as well as on the sources of later historians, referred to the Baltic people as the 'Aesti'.[5] According to ancient historical sources, this name is believed to have been given to one of the Prussian tribes. It is therefore not very widely used.[8]

Ancient Baltic ethnic groups[edit]

Various Baltic ethnic groups have lived in the north-eastern part of Europe's Indo-European range since their formation; the lands of the Finnic tribes have stretched to the north and north-east of the Baltic lands as early as the Stone Age. Hydronymical studies and archaeological data show that the ancient Baltic range from the 2nd millennium BC reached the Oder in the west and extended to the upper reaches of the Volga and Oka in the east, and in its central part included the basin of the Neman, the upper and middle reaches of the Daugava, and the upper and middle reaches of the Dnieper, in the south, the entire Pripyat basin and a large part of what is now western Ukraine in the 8th century BC and the 6th to the 5th centuries BC, the range of the Balts was further expanded in a north-easterly and south-westerly direction, due to the Baltic migrations and other reasons, to include the lands of the Finnic tribes who in earlier times had lived in what is now in north-west Russia (the western part of the interfluves between the Volga and the Oka).[9]

At the turn of the 7th and 8th centuries, the lands of the so-called Dnieper Balts, who lived in the Desna and Oka basins, were colonised by the Eastern Slavs, and later by other Baltic peoples further to the west.

At the end of this colonization (around the middle of the 12th century), the main Baltic range included present-day Lithuania, Latvia, northwestern Belarus, the Polish Podlaskie Voivodeship, and the former East Prussia; on the other hand, throughout the linguistically stratified part of the ancient Baltic area, at least from the 13th to the 14th centuries, there were still many Baltic "islands" of various sizes, and in the easternmost part of the former Baltic range, Baltic was spoken, apparently until the beginning of the early modern period: although the Baltic tribe of the Galindians, which lived in the Protva basin, is mentioned only in the Rusyn chronicle of Nestor in describing the events of the 11th to the 13th centuries, the Russian archaeologist Valentin Vasilievich Sedov [ru] argues that it was not until the 15th to the 16th centuries that the Russians colonised the forests of the Protva basin and assimilated the remnants of the Galindian tribe. (see also 'Eastern Galindian language [lt]')

The longest surviving Baltic (Lithuanian) islands are also evidenced by the range of Catholic churches built after the Christianisation of Lithuania (1387) in the east (see 'Abol'tsy [be]'), as they were built only for Lithuanians (the Eastern Slavs were baptised in 988, and the Orthodox churches were built for their needs).[10]

The Slavicisation of the Balts in the East has not ended to this day: there are still Lithuanian- or Latgalian-speaking villages in both western Belarus and western Russia.

Commonalities with Germanic and Slavic languages[edit]

Main article: Balto-Slavic languages

The Baltic, Slavic and Germanic languages have commonalities not found in other Indo-European languages. This suggests that the division of the Proto-Indo-European language (around the 3rd millennium BC)[11] initially led to the formation of zonal proto-languages. One of these may have been the Germanic-Baltic-Slavic (perhaps also Thracian) proto-language or dialect group in Central Europe. Its common area can be seen in the territory of the Corded Ware culture, which covered the basins of the Daugava, Vistula and Elbe rivers, as well as the upper reaches of the Dnieper and the Rhine. Consequently, the area covered the present-day Netherlands, Denmark, southern Sweden, parts of Germany, Poland, the Baltic countries, and western Russia.

Among the commonalities that are unique to the Baltic and Germanic languages, there is a common pattern in the formation of numerals 11-19 (only 11 and 12 in Germanic languages) ('one remains after ten'); there are roots of words common only to Germanic (over 60), e.g. Latvian: darbs, Lithuanian: darbas and Old Norse: djarfr, English: 'job', 'work', Latvian: drošs or Latvian: drosmīgs, Lithuanian: drąsus, English: 'brave', 'courageous', Old English: deorfan, Lithuanian: dirbti vs Latvian: strādāt, English: 'work', Lithuanian: griebti vs Latvian: sagrābt and Gothic: 𐌲𐍂𐌴𐌹𐍀𐌰𐌽, romanized: greipan, English: 'grab', Lithuanian: gomurys vs Latvian: aukslējas and Old Norse: gómr, English: 'palate', etc.[12]

Of the Balto-Slavic and Germanic commonalities, -m- is always mentioned in the plural possessive and the plural infinitive (in other Indo-European languages -b(h)-), e.g., Lithuanian: vilks, Lithuanian: vilkams, Russian: volkam, Gothic: wulfam, English: 'wolf'; Lithuanian: sūnumis vs Latvian: dēli, Russian: synami, English: 'son', Proto-Germanic *sunumiz. The common numeral is 1000, as well as about 70 common words, e.g., Latvian: ļaudis, Lithuanian: liaudis, Russian: liud, old German: liut, old English: 'lede' (people), Modern English: 'people', Latvian: valdīt, Lithuanian: valdyti, Russian: vladetj, vlastovatj, Gothic: 𐍅𐌰𐌻𐌳𐌰𐌽, romanized: waldan, etc.[13]
In the language age, the following borrowings from the Germanic languages were found: gatvė, budelis, pinigas, kunigas, kalkė, yla etc. In particular, many Germanisms have found their way into Latvian.

Kai kurių kalbininkų teorijos apie baltų ir slavų kalbų vystymąsi

Baltų kalboms artimiausios yra slavų kalbos (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, kurių atitikmenų nėra kitose ide. kalbose, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas (A. Šleicheris). Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš labai artimų prokalbės tarmių (A. Mejė), o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš ide. prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų (J. Rozvadovskis, J. Endzelynas).

Dar viena hipotezė teigia, kad slavų kalbos kilo iš periferinių baltų dialektų (V. Toporovas, V. Ivanovas).[14] Šiai hipotezei paremti pasitelktos bendrybės, būdingos tik slavams ir vakarų baltams, pvz., Prussian: nuson : Polish: nasze, Russian: naše (Lithuanian: mūsų, Latvian: mūsu), Prussian: twais emmens : Russian: tvoje imia (Lithuanian: tavo vardas, Latvian: tavs vārds), Prussian: genno : Polish: żona, Russian: žena (Lithuanian: žmona, Latvian: sieva), Prussian: golimban : Russian: goluboi (Lithuanian: mėlynas, Latvian: zils).

Baltų kalbų vieta pagal Wolfgang P. Schmid, 1977.

Chrestomatinė baltų – slavų bendrybė yra mišrieji dvigarsiai, kilę iš ide. prokalbės skiemeninių sonantų *ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ, pvz., Lithuanian: gurklys: Russian: gorlo, Latvian: pirksts 'pirštas' : Russian: perstenj, Lithuanian: gumbas : Russian: guba (iš *gumba), Latvian: vilks : lenkų wilk. Iš morfologijos bendrumų akcentuojamas vienodas įvardžiuotinių būdvardžių darybos modelis (būdvardis + įvardis), vienoda vienaskaitos kilmininko galūnė -a (tiesa, tik rytų baltų), pvz., Latvian: ezera : Russian: ozera. Yra sintaksės bendrybių, pvz., dvigubas neiginys (aš nieko nenoriu), neiginio kilmininkas (nedirbti darbo), tarinio įnagininkas (jis buvo mokytoju). Su slavais baltai vienodai vadina sąvokas galva, liepa, eiti, žalias, karvė, varna, geležis, krėslas, boba, ungurys ir kt. Kai kurie bendrašakniai žodžiai baltų ir slavų kalbose įgiję kitą reikšmę, plg. Lithuanian: Dievas, Prussian: Deiwis : Russian: divo 'stebuklas', Lithuanian: veidas, Latvian: veids 'forma' : Russian: vid 'išvaizda', Lithuanian: bernas, Latvian: bērns 'vaikas' : Russian: bremia 'našta' ir t. t.
Kalbų epochoje dėl abipusės įtakos atsirado skolinių tiek baltų, tiek slavų kalbose, plg. slavizmus lietuvių kalboje agurkas, bažnyčia, aliejus, dvaras, miestas, Kūčios, Kalėdos, Velykos, mėsa, muitas ir kt. Iš žinomesnių baltizmų rusų kalboje minėtini kovš ’kaušas’, diogotj 'degutas', jantarj 'gintaras'; daug baltizmų yra Baltarusijos ir Vakarų Rusijos bei Šiaurės Rytų Lenkijos tarmėse. Dėl baltų kalbų įtakos rytų slavų kalbose atsirado pleofonija, plg. golova (greta senoviško glava), vorona (plg. lenkų wrona), „akavimas“ (ypač būdingas baltarusių kalbai) ir kiti reiškiniai, dėl kurių rytų slavai ėmė skirtis nuo savo vakarinių ir pietinių gentainių.[14]

Relations between the Baltic and Finnic languages[edit]

Being the ideal fringe and vanguard of the northeast, the Balts first encountered the Baltic Finns (the ancestors of the Livonians, Estonians, Finns, etc.). Contacts with them have lasted a long time, since the 2nd millennium BC, and the last Livonians in territory of Latvia are in the process of assimilating today. These contacts are evidenced by a number of Baltic words still extant in Finnish, e.g.: Estonian: härg, Finnish: härkä, Lithuanian: jautis, English: 'bull', 'ox' (cf. Latvian: zirgs, Lithuanian: žirgas, English: 'horse', 'steed'), Estonian: hein, Finnish: heinä, Latvian: siens, Lithuanian: šienas, English: 'hay', Estonian: kirves, Finnish: kirves, Latvian: cirvis, Lithuanian: kirvis, English: 'axe (tool)'; Finnish: pirtti, Lithuanian: dūminė pirkia, English: 'smoky pirkia' (cf. Latvian: pirts, Lithuanian: pirtis, English: 'bathhouse'), Estonian: mõrsja, Finnish: morsian, Lithuanian: nuotaka, English: 'bride' (cf. Latvian: mārša, Lithuanian: marti, English: 'daughter-in-law', Lithuanian: brolienė; marti, English: 'sister-in-law; daughter-in-law'), Estonian: tara, Finnish: tarha, Latvian: dārzs, Lithuanian: daržas, English: '(vegetable) garden', Estonian: taevas, Finnish: taivas, Lithuanian: dangus, English: 'heaven', 'sky' (cf. Latvian: dievs, Lithuanian: dievas from the older *deivas, English: 'God'), Estonian: takjas, Finnish: takiainen, Lithuanian: varnalėša, English: 'burdock' (cf. Latvian: dadzis, Lithuanian: dagys from the older *dagijas), etc. Balticisms are also present in the Volga Finnic languages (mostly in the Mordvinic languages), though to a much lesser extent. Some of these Balticisms may have entered indirectly through other Finnic languages.[15]

From the Finnic languages, the northern Balts (ancestors of the Latvians) have adopted fixed stress at the beginning of words, some features of morphology and syntax, as well as lexical borrowings, cf. Latvian kāzas vs Lithuanian vestuvės (English: 'wedding', 'marriage'), laiva vs valtis (English: '(small) boat'), māja vs namas (English: 'house'), muiža vs dvaras (English: 'manor'), puisis vs vaikinas (English: 'boy', 'young man') etc. The territory of Latvia has a large number of Finnic hydronyms and toponyms, which become denser from south to north, especially in Vidzeme (the Gauja basin).

Other borrowings from Finnic languages have made its way into Lithuanian: Lithuanian: burė, Latvian: bura, English: 'sail', Lithuanian: kiras vs Latvian: kaija (English: 'seagull'), laivas vs kuģis (English: 'ship'), seliava vs repsis (English: 'vendace', also known as Coregonus albula or the European cisco), šamas vs sams (English: '(wels) catfish'), etc.[16][17] The Finnic wave of accent retraction has affected the northern dialects, where the southern Curonians and Semigallians once lived. Finnic influence is also responsible for lexical doublets such as bliukšti/pliukšti, griaunos/kriaunos, kniūboti/kniūpoti, stiebtis/stieptis, and so on (Finns do not pronounce guttural consonants). In addition, about 30 hydronyms of presumed Finnic origins are thought to have been found in the territory of Lithuania: Ilmėdas [lt], Ymasta, Jara [lt], Kirgas [lt], Pērnava, Rūja, Tērvete, Ugra, etc.[18]

Samples[edit]

English: God gave teeth, God will give bread.
Latvian: Dievs deva zobus, Dievs dos maizīti.
Latgalian: Dīvs deve zūbus, Dīvs dūs maizis.
Curonian: Deivs dave zambųs, Deivs dās gaitkas.
Samogitian: Dievs davė dontės, Dievs dous/dūs/dos ė dounas/dūnas/donas.
Lithuanian: Dievas davė dantis, Dievas duos duonos.
Old Prussian: Dēiws dāns Dantins, Dēiws dās Gēitin.
Latin: Deus dedit dentes, Deus dabit panem.
Sanskrit: Deivah adadhat dątas; Deivah dat dhānas.
Russian: Бог дал зубы, Бог даст хлеб. (Bog dal zuby, Bog dast hļeb.)
Danish: Gud gav tænder, Gud skal give brød.
Norwegian: Gud gav tenner, Gud skal gi brød.
Swedish: Gud gav tänder, Gud skall ge bröd.

Branches[edit]

The Baltic languages are generally divided into two groups: Western Baltic and Eastern Baltic. Western Baltic includes only two extinct languages, Old Prussian and Sudovian (also known as 'Jotvingian') (sometimes including Curonian), while Eastern Baltic includes the only two living languages, Lithuanian, Latvian, and three extinct languages, Curonian, Semigallian, and Selonian. Little is known about the languages that have disappeared in the far east and south-east, such as the Dnieper Balts, which are attested in place names and local Slavic dialects, such as Eastern Galindian [lt].[19]

Western Baltic languages[edit]

Old Prussian[edit]

Main article: Old Prussian language
Bazelio epigrafas – seniausias žinomas įrašas prūsų ir baltų kalba, XIV a. vidurys

Iš vakarų baltų daugiausia pažįstama yra prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Lenkijos šiaurės vakaruose).[20] Spėjama, kad I – III a. dalį prūsų galėjo būti užkariavę germaniškos kilmės gotai. XIII a. juos nukariavo kryžiuočiai. Prūsų kalba buvusi archajiškiausia iš visų baltų kalbų. Kryžiuočių valstybėje bei Prūsijos kunigaikštystėje prūsų kalba turėjo nepalankias sąlygas, buvo net draudžiama įstatymais, todėl tolydžiai nyko, kol XVIII a. pradžioje ji galutinai išnyko. Prūsų kalbos žodžių kilmės – etimologinį – žodyną parašė Vytautas Mažiulis, dar keletą originalių tomų – Vladimiras Toporovas. Vietovardžių išsamus aptarimas pateiktas Jurgio Gerulio, Viliaus Pėteraičio, Grasildos Blažienės ir kitų tyrėjų studijose.[21]

Sudovian[edit]

Main article: Sudovian language

Prūsų kalbai artima turėjo būti ir jotvingių kalba (kartais laikoma net prūsų kalbos tarme). Šia kalba kalbėta Užnemunėje, arba Sūduvoje, Dzūkijoje, taip pat Baltstogės (Bialystoko), Seinų, Suvalkų rajonuose, dabar priklausančiuose Lenkijai. Pietuose jotvingių arealas siekė Bugo upę. Atskiros jotvingių žemių dalys turėjo savus pavadinimus: Jotva, Sūduva, Dainava. Jotvingius 1283 m. smarkiai nusiaubė kryžiuočiai. Apie 1600 jotvingių iš dabartinių Suvalkų apylinkių kryžiuočiai iškėlė į šiaurės vakarų Sembą (vieną iš prūsų žemių), kur atsirado vadinamasis sūduvių kampas (Sudauischer Winkel).[22]

Apie jotvingių kalbą, išnykusią anksčiau už prūsų kalbą, turime labai nedaug duomenų: keletą prastai užrašytų žodžių ir keliolika jotvingiškos fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai Bilsas, Kirsna, Veisiejis, Seira, Seirijis, miestavardžiai Leipalingis, Jieznas, Berznykas ir kt.). Jotvingiškais laikomi ir vietų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršiškais vietovardžiais!), pvz., Apsingis, Nedingė, Stabingis, pavardžių priesaga -ynas , vietovardžiai su galūne -us. Jotvingių kalbos substratu laikomas ir kai kurių lenkų bei lietuvių, dzūkų tarmių „mozūravimas" (s, z tarimas vietoj š, ž).[23]

Curonian[edit]

Main article: Curonian language

Kuršių kalba, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Talsų, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, Telšių ir kt. vietose).[24]

XVI a. pietų kuršius (Lietuvos pusėje) nustota minėti, todėl manoma, kad apie tą laiką jie jau buvo sužemaitėję. Latvijos pusėje kuršiai, kurių „kalba panaši į latvių“ (vadinasi, dar ne latviai), minėti iki XVII a. pradžios, tačiau maždaug nuo 1630 m. rašoma, kad jie šneka latviškai.

Kuršiai rašto paminklų nepaliko. Manoma, kad kuršių kalba buvo artimesnė vakarų baltams (prūsams ir jotvingiams), tik dėl intensyvių kontaktų su finais ir rytų baltais ji sparčiai modernėjo. Priebalsiai š, ž kuršių kalboje jau buvo virtę s, z, minkštieji k, g – atitinkamai c, dz, tačiau dvigarsiai an, en, in, un išlaikyti sveiki.[25]

Kuršių kalbos pėdsakų yra Vakarų Latvijos ir Žemaitijos vietovardžiuose bei tų kraštų tarmėse. Kuršių kilmės vietovardžiams būdingos priesagos -ng-, -al-, pvz., Palanga, Kretinga, Būtingė, Alsunga, Žemalė, Kretingalė, Upalė ir kt.

Spėjama, kad iš kuršių šiaurės žemaičiai perėmė senovinį ei tarimą: peins 'pienas', deina 'diena', platesnį trumpųjų i, u tarimą: meškas 'miškas', bova 'buvo', taip pat kirčio atitraukimą į žodžio pradžią (šią ypatybę kuršiai perėmę iš lyvių). Latvių kuršiškoms patarmėms būdingas dvigarsių an, en, in, un tarimas, užsilikęs ir Kuršo vietovardžiuose (kitur latviai tuos garsus išvertę atitinkamai į uo, ie, ī, ū), plg. Dundaga, Gramzda, Kandava, Skrunda, Venta.

Latvių kalboje yra kuronizmų su išlaikyta kuršiška fonetika, pvz., dzintars 'gintaras', leitis 'lietuvis', menca 'menkė', rinda 'eilė', zaķis 'zuikis', venteris 'toks žvejybos įrankis', pīle 'antis', cīrulis 'vyturys' (pastaruosius tris žodžius turi pasiskolinę ir mūsų žemaičiai).

Differences from the Eastern languages[edit]

Vakariniai baltai nuo rytinių, kaip matyti iš prūsų kalbos paminklų, skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ei, kurį rytiniai baltai pavertė ie (plg. Prussian: deivis – Lithuanian: dievas, Latvian: dievs; Prussian: prei – Lithuanian: prie, Leipalingis, plg. liepa, kuršių asimiliantų šiaurės žemaičių deina – Lithuanian: diena); 2) vietoj prabaltiškų š, ž, panašiai kaip ir latviai, turėjo s, z (plg. Prussian: asis – Lithuanian: ašis; Prussian: sunis – Lithuanian: šuo; Prussian: semmē – Lithuanian: žemė); 3) vietoj priebalsinių junginių kl, gl turėjo nepakeistus tl, dl (plg. Prussian: ebsentliuns – Lithuanian: paženklinęs, Prussian: addle – Lithuanian: eglė); 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas (plg. Prussian: balgnan – Lithuanian: balnas; Prussian: median – Lithuanian: medis, medžias); 5) daugiskaitos galininke turėjo senoviškesnę galūnę -Vns vietoj rytų baltų -Vs (plg. Prussian: akins – Lithuanian: akis;. Prussian: genans – Lithuanian: žmonas; plg. Lithuanian: gerąsias, kur ą iš *an); 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių (plg. Prussian: aglo – Lithuanian: lietus, Latvian: lietus; Prussian: gaylis – Lithuanian: baltas, Latvian: balts) ir kt.[26]

Eastern Baltic languages[edit]

Lithuanian[edit]

Prevalence[edit]

Seniausias išlikęs tekstas lietuvių kalba, parašytas 1503–1515 metais. Perrašytas nuo XV a. originalo

Iš rytų baltų kalbų didžiausia yra lietuvių kalba, kuria šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje (Apso, Gervėčių, Varanavo, Rodūnės, Pelesos apylinkėse), Lenkijos Šiaurės rytuose (Punske, Seinuose) ir Latvijoje palei Lietuvos sieną bei didžiuosiuose jos miestuose, daugiausia Rygoje. Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitur. Ligi Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.[27]

History[edit]

Nors XIII – XV a. lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę (Vytauto laikais pasiekę net Juodąją jūrą), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojama kanceliarinė slavų, lotynų, vokiečių, vėliau – lenkų kalba (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po 1569 m. Liublino unijos).[28]

Monuments[edit]

Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas rašto paminklas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis” paskutinį puslapį. Tekstas remiasi rytų aukštaičių vilniškių tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo.[29] Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, nes, po 1387 m. aukštaičių krikšto tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).

Catechism[edit]

Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. protestantiškas katekizmas, parašytas pietų žemaičių patarmės pagrindu su vakarų aukštaičių ypatybėmis ir išspausdintas Karaliaučiuje. Šiame katekizme įdėtas ir pirmasis lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė 'balsė raidė', sąbalsinė 'priebalsė raidė' ir kt.). Su Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas lietuvių kalbos istorijos etapas – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių bendrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.[30]

Dictionarium trium linguarum[edit]

Apie 1620 m. pasirodė pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum". Tai lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, sulaukęs net penkių leidimų. 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Tad XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.[31]

Dialects[edit]

Lietuvių kalba, V-VI a. atsiskyrusi nuo kitų rytų baltų kalbų, netrukus ėmė skilti į tarmes. Paprastai teigiama, kad pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmių ypatybės lietuvių kalboje ėmė ryškėti XI-XII a.; galutinai mūsų tarmės ir šnektos susiformavo apie II tūkstantmečio vidurį ir vėliau. Dalis tarmiškųjų ypatybių atsirado, aukštaičiams ir žemaičiams asimiliavus gretimas baltų gentis: kuršių, žiemgalių ir sėlių pietines dalis bei šiaurės jotvingius ir prūsus (skalvius, nadruvius).[32]

Dabartinė lietuvių k. tarmių klasifikacija aukštaičių ir žemaičių tarmes skiria pagal balsių o, ė (kilusius iš prokalbės ā, ē) ir dvibalsių uo, ie (kilusius iš prokalbės ō, ei) atitikmenis.
Žemaičiai vietoje aukštaitiškųjų o, ė (brolis, tėvas) taria dvibalsius uo, ie (bruolis, tievs), o vietoje aukštaitiškųjų uo, ie (duona, pienas) taria trejopus garsus: šiaurėje – ou, ėi (douna, pėins), pietuose – ū, ī (dūna, pīns), vakaruose, Klaipėdos krašte, – o, ė (dona, pėns); pagal tokį tarimą žemaičiai dar skirstomi į tris patarmes: šiaurės, pietų ir vakarų. Pastarosios atstovų beveik nelikę, nes po II pasaulinio karo daugelis Klaipėdos krašto gyventojų pasitraukė į Vakarus, o į jų vietas atsikėlė daug gretimo krašto žemaičių.
Aukštaičių tarmė taip pat turi tris patarmes: rytų, pietų ir vakarų. Skiriamasis bruožas – dvigarsių am, an, em, en ir nosinių ą, ę tarimas. Vakarų aukštaičiai juos taria kaip bendrinėje kalboje (plg.: atidarė langą), pietų aukštaičiai susiaurinę ą, ę – taria juos kaip ū, ī (plg.: atidarė langų), o rytų aukštaičiai siaurina ir minėtųjų dvigarsių balsius a, e (plg.: atidarė lungų).[33]

Common language[edit]

Main article: Lithuanian language

Dabartinės bendrinės kalbos pagrindu yra vakarų aukštaičių kauniškių (suvalkiečių) šnekta, daug bendrumų turinti su jau išnykusiomis Rytprūsių lietuvių šnektomis. Jos, kaip ir vakarų aukštaičių kauniškių šnekta, yra archajiškiausios lietuvių kalbos šnektos. Tolstant nuo prūsų kalbos arealo kaimynystės, lietuvių kalbos tarmėse naujovių gausėja.

Latvian[edit]

Kita gyva rytų baltų kalba – latvių. Ja pasaulyje šneka apie 1,7 mln. žmonių; daugiausia Latvijoje.

Manoma, kad latvių etnosui pradžią davė senovės latgaliai, XIV a. ir vėliau išplitę žiemgalių ir kuršių žemėse bei asimiliavę ten likusius gyventojus (po beveik 100 metų trukusių kovų). Tuometinę latgalių kalbą archaizuojamai veikė senoviškesnė žiemgalių kalba, todėl žiemgalių ir kuršių žemėse latgalių (latvių) kalba pakito kur kas mažiau nei pačioje Latgaloje.[34]

Šiaurės baltų (kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių) kalbos kelis tūkstantmečius patyrė didžiulę kaimyninių finų kalbų įtaką ir gerokai nutolo nuo baltų prokalbės, t. y. labai sumodernėjo.

Be to, viduramžiais latviai nebuvo sukūrę savo valstybės, nes XIII a. juos pavergė vokiečiai (kalavijuočiai, nuo 1237 m. – kryžiuočiai). Dėl keletą šimtų metų trukusio vokiečių viešpatavimo latvių kalbai daug įtakos turėjo ir vokiečių kalba, kuri buvo vartojama dvaruose, bažnyčioje, oficialiose valdžios įstaigos; pirmųjų latviškų knygų autoriai buvo taip pat vokiečiai.

Pirmąja latviška knyga laikoma 1585 m. Vilniuje išleistas katalikiškas Kanizijaus katekizmas, skirtas Abiejų Tautų Respublikos valdomų Livonijos žemių (Vidžemės ir Latgalos) latviams.[34]

Dialects[edit]

Šiuo metu skiriamos trys latvių kalbos tarmės: aukštaičių (Latvian: augšzemnieku dialekts), lyviškoji (Latvian: lībiskais dialekts) ir vidurio (Latvian: vidus dialekts). Daugeliu bruožų labai savita latvių aukštaičių tarmė, kuria šnekama Latgaloje, Augšžemėje bei Rytų Vidžemėje, dalies kalbininkų laikoma atskira baltų kalba (žr. straipsnį „Latgalių kalba“).[35][34]

Common language[edit]

Main article: Latvian language

Latvių bendrinės kalbos pagrindu XIX a. tapo vidurinės tarmės žiemgališkoji patarmė (Jelgavos apylinkių šnektos). Latvių lyviškoji tarmė susiformavo latvių ir lyvių kalbų substrato pagrindu.[36]

Semigallian[edit]

Main article: Semigallian language

Žiemgalių kalba šnekėta dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę).

Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvę tariami kaip latvių, t. y. s, z, bet minkštieji k, g ne visur buvę verčiami į c, dz.[37]

Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė buvo balsio įspraudimas tarp r bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų darazs (vietoj dārzs 'sodas'), berizs (bērzs 'beržas'), lietuvių šiaurės panevėžiškių ser(a)g (serga). Žiemgalos krašto vietovardžiams būdinga priesaga -ene (-ienė?), -uve: Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve.

Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią (kaip latviai), o šiaurės panevėžiškiai – tik į gretimą skiemenį.

Selonian[edit]

Main article: Selonian language

Sėlių kalba šnekėta dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, sėlių riba siekė Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Pasvalį, Saločius) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Būta sėlių ir dešiniajame Dauguvos krante – tai rodo dabartinių aukšzemiekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis.

Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV – XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas.

Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, tačiau minkštuosius k, g, priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo, be kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras 'ežeras', nukritus žodžio pradžios balsiui.[38]

Literature[edit]

  • Pietro Umberto Dini. Baltų kalbos. – Vilnius, 2000. – ISBN 5-420-01444-0
  • Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. I. – Vilnius, 1984.
  • Stafecka, A. & Mikuleniene, D., 2009. Baltu valodu atlants: prospekts = Baltų kalbų atlasas: prospektas = Atlas of the Baltic languages: a prospect, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas; Riga: Latvijas Universitates Latviesu valodas instituts. ISBN 9789984742496

References[edit]

  1. ^ Marija Gimbutas 1963. The Balts. London : Thames and Hudson, Ancient peoples and places 33.
  2. ^ J. P. Mallory, "Fatyanovo-Balanovo Culture", Encyclopedia of Indo-European Culture, Fitzroy Dearborn, 1997
  3. ^ David W. Anthony, "The Horse, the Wheel, and Language: How Bronze-Age Riders from the Eurasian Steppes Shaped the Modern World", Princeton University Press, 2007
  4. ^ Ringe, D., Warnow, T., Taylor, A., 2002. Indo-European and computational cladistics. Trans. Philos. Soc. 100, 59–129.
  5. ^ a b Schmalstieg, William R. (Fall 1987). "A. Sabaliauskas. Mes Baltai (We Balts)". Lituanus. 33 (3). Lituanus Foundation Incorporated. Archived from the original on 7 September 2008. Retrieved 6 September 2008. Book review.
  6. ^ "Indo-European etymology : Query result". 25 February 2007. Archived from the original on 25 February 2007.{{cite web}}: CS1 maint: bot: original URL status unknown (link)
  7. ^ Bojtár page 11.
  8. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 28–29. ISBN 5-420-01444-0.
  9. ^ Eric Christiansen: The Northern Crusades. Poznań: Rebis Publishing House, 2009, pp. 67–69.
  10. ^ Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. pp. 59, 61.
  11. ^ Powell, Eric A. "Telling Tales in Proto-Indo-European - Archaeology Magazine". www.archaeology.org. Retrieved 5 August 2021.
  12. ^ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 114. ISBN 5420001020.
  13. ^ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 115–117. ISBN 5420001020.
  14. ^ a b Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 128–150. ISBN 5-420-01444-0.
  15. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 155–161. ISBN 5-420-01444-0.
  16. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 161. ISBN 5-420-01444-0.
  17. ^ Algimantas Urbanavičius. "Skoliniai". Retrieved 4 August 2021.
  18. ^ A. Vanagas (2002). "Lietuvių vandenvardžiai" (PDF). Retrieved 11 August 2021.
  19. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 56–61. ISBN 5-420-01444-0.
  20. ^ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 279–280. ISBN 5420001020.
  21. ^ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 291–293. ISBN 5420001020.
  22. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 216. ISBN 5-420-01444-0.
  23. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 218–220. ISBN 5-420-01444-0.
  24. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 211. ISBN 5-420-01444-0.
  25. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 213. ISBN 5-420-01444-0.
  26. ^ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 239–244. ISBN 5420001020.
  27. ^ Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). "Литовский язык". Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia. p. 94. ISBN 5-87444-225-1.
  28. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 282–285. ISBN 5-420-01444-0.
  29. ^ Zinkevičius, Z. (1988). Lietuvių kalbos istorija III. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. pp. 238–239. ISBN 5-420-00102-0.
  30. ^ Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija III, Senųjų raštų kalba, 1988, p. 25-31
  31. ^ Nuskaitytas 1642 m. leidimo K. Sirvydo žodynas – Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
  32. ^ Smoczyński, W. (1986). "Języki bałtyckie". Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. p. 865.
  33. ^ Kazys Morkūnas (2 May 2018). "Lietuvių kalbos tarmės". VLE. Retrieved 4 August 2021.
  34. ^ a b c Algirdas Sabaliauskas (31 January 2007). "Latvių kalba". VLE. Retrieved 4 August 2021.
  35. ^ Latvių kalbos tarmės (latv.), Nuoroda tikrinta 2021-08-04
  36. ^ Butkus, A. (1995). Latviai. Kaunas: Æsti. p. 206. ISBN 9986-9034-0-8.
  37. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 233–235. ISBN 5-420-01444-0.
  38. ^ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 229. ISBN 5-420-01444-0.

External links[edit]


Category:Indo-European languages

Retrieved from "https://en.wikipedia.org/w/index.php?title=User:PK2/Baltic_languages&oldid=1075519474"